... molį matau kaip būdą reflektuoti patirtis ir kurti ryšius, kaip gyvą medžiagą, kurioje telpa ir švelnumas, ir pasipriešinimas ...
Esu žmogus, kuriam būtina erdvė – vidinė ir išorinė. Bet kokie suvaržymai mane slėgia, riboja mano potencialą, tarsi trukdo kvėpuoti. Todėl keramika man tapo ne tik kūrybos forma, bet ir gyvenimo būdu. Ji išmokė kantrybės, priėmimo, klaidų grožio ir gebėjimo paleisti kontrolę, atsiduoti kūrybinei tėkmei. Dirbdama su moliu visada esu dialoge su savimi. Tai tarsi terapinis procesas, kuriame nuolat atrandu naujus savo sluoksnius ir mokausi sugyventi su daugialype asmenybe.
Esu jautrus žmogus. Aplinką stebiu per padidinamąjį stiklą, viską sugeriu giliai į vidų. Empatija man leidžia kurti iš skirtingų emocinių būsenų: viename kūrinyje telpa nerimas, kitame - begalinis džiaugsmas. Dažnai dirbu su keliomis skirtingomis formomis vienu metu, leisdama emocijoms pačioms vesti procesą.
Mano kūrybos pagrindas - eksperimentas. Dirbu su įvairiomis molio masėmis, jas maišau, jungiu, net jei technologiniu požiūriu jos ir „nedera“. Kas kartą laukiu krosnies iškrovimo kaip mažo stebuklo. Tai momentas, kai galiu pamatyti, ką pavyko užfiksuoti iš kūrybinės energijos. Man artima natūralaus molio tekstūra, todėl dažnai palieku paviršius neglazūruotus, kvėpuojančius, gyvus, neidealizuotus. Esu tikra, kad tokie paviršiai kalba daugiau, sukurdami tylų, bet gilų dialogą su žiūrovu.
Lipdau rankomis, nes man svarbus tiesioginis kontaktas su medžiaga. Mėgstu formuoti, spausti, tempti, laužti, leisti moliui pačiam rasti formą. Glazūras naudoju tik tam, kad pabrėžčiau formos charakterį, o ne tam, kad jį paslėpčiau. Man svarbu, kad mano darbai liktų atviri ir autentiški.
Gamta man yra ramybės šaltinis, o lipdymas - būdas atrasti harmoniją. Jaučiuosi tarsi laidininkas, per kurį aplinkos siunčiami impulsai įgauna materialią formą molyje. Mano siekis - kurti ryšius. Tarp žmogaus ir kūrinio, tarp kūrėjo ir stebėtojo, tarp jausmo ir materijos.
Esu žmogus, kuriam būtina erdvė – vidinė ir išorinė. Bet kokie suvaržymai mane slėgia, riboja mano potencialą, tarsi trukdo kvėpuoti. Todėl keramika man tapo ne tik kūrybos forma, bet ir gyvenimo būdu. Ji išmokė kantrybės, priėmimo, klaidų grožio ir gebėjimo paleisti kontrolę, atsiduoti kūrybinei tėkmei. Dirbdama su moliu visada esu dialoge su savimi. Tai tarsi terapinis procesas, kuriame nuolat atrandu naujus savo sluoksnius ir mokausi sugyventi su daugialype asmenybe.
Esu jautrus žmogus. Aplinką stebiu per padidinamąjį stiklą, viską sugeriu giliai į vidų. Empatija man leidžia kurti iš skirtingų emocinių būsenų: viename kūrinyje telpa nerimas, kitame - begalinis džiaugsmas. Dažnai dirbu su keliomis skirtingomis formomis vienu metu, leisdama emocijoms pačioms vesti procesą.
Mano kūrybos pagrindas - eksperimentas. Dirbu su įvairiomis molio masėmis, jas maišau, jungiu, net jei technologiniu požiūriu jos ir „nedera“. Kas kartą laukiu krosnies iškrovimo kaip mažo stebuklo. Tai momentas, kai galiu pamatyti, ką pavyko užfiksuoti iš kūrybinės energijos. Man artima natūralaus molio tekstūra, todėl dažnai palieku paviršius neglazūruotus, kvėpuojančius, gyvus, neidealizuotus. Esu tikra, kad tokie paviršiai kalba daugiau, sukurdami tylų, bet gilų dialogą su žiūrovu.
Lipdau rankomis, nes man svarbus tiesioginis kontaktas su medžiaga. Mėgstu formuoti, spausti, tempti, laužti, leisti moliui pačiam rasti formą. Glazūras naudoju tik tam, kad pabrėžčiau formos charakterį, o ne tam, kad jį paslėpčiau. Man svarbu, kad mano darbai liktų atviri ir autentiški.
Gamta man yra ramybės šaltinis, o lipdymas - būdas atrasti harmoniją. Jaučiuosi tarsi laidininkas, per kurį aplinkos siunčiami impulsai įgauna materialią formą molyje. Mano siekis - kurti ryšius. Tarp žmogaus ir kūrinio, tarp kūrėjo ir stebėtojo, tarp jausmo ir materijos.