Kurdama NOCTIS LUMEN, visuomet žinau, kad tai bus apie šviesą. Nors kūriniai tamsūs, tarsi apgaubti rūko, subtilus šviesos žaismas juose kalba apie vidinį švytėjimą. Ne tą, kuris akina, bet tą, kuris lėtai, tyliai gyvena šešėlyje. Regis, kartais tik rūke gali pamatyti tai, ko aiškus ir ryškus vaizdas neleidžia pastebėti. Ši kolekcija man ypatinga. Būtent joje stipriausiai jaučiu savo ryšį su savo močiute - oria ir stipria moterimi. Jos pasakojimai apie išgyvenimą tremtyje visada buvo kupini tylos akimirkų, bet toje tyloje būdavo daugiau jėgos nei žodžiuose. Jos laikysenoje, žvilgsnyje, net ilguose patylėjimuose buvo ramus žinojimas, kad net ir didžiausioje tamsoje rusena šviesa. Ne demonstratyvi, bet labai atkakli.